---

Is ko ir sprendziu, kad nesupratai zaidimo. Butent todel kad lygiu dizainas zaidime yra puikus, tiek atmosferiskai, tiek strukturiskai. Jei zaidi galvodamas, viskas puikiai susideda i savo vietas. Per visa zaidima begioti pirmyn atgal reikia tik du kartus, neskaitant grizimu skylen, kurie pasirinktini. Del viso kito ka parasei, su vaiduokliais yra budai susidoroti, kad net Hard mode zaidziant tampa cakewalk jei zinai ka darai. O zinoti daug nereikia. Saint Medallion apgina nuo visos daromos zalos, o su 5 kardais galima juos galutinai paguldyti. Jei neturi medaliono, begi arba musi ir begi. Simple.



Alan Wake dideliu trukumu taipogi turejo. Du kartus perejau, ir abiejais kartais jau 1/3 zaidimo perejus pradeda nusibosti priesu encounteriai. Visa laika naudoji tas pacias mechanikas ir nera jokios varijacijos. Pasvieti, pasaudai ir viskas. Ir tai galioja visiems priesams iki vieno. Labiausiai tik ir patiko scenarijus zaidimo, ne tiek siuzetas kiek writing pats ir referencai i zymius autorius. Muzika irgi nebloga, bet truksta jos labai zaidime veiksmo metu. Skaityk nera. Tad jis net nesilygina su SH4. O blogiausia, kad pats zaidimas manes niekada neisgasdino, kad ir psichologinio siaubo, bet jokios baimes apskritai nejauciau.


Dar viena priezastis, kodel myliu SH4.


Is mano perspektyvos, tai smeizimas. Jis nenusipelno 5/10. Galbut geriau suprastum perzaides ji daugiau kartu, nes pats kuo daugiau ji zaidziau ir atkreipiau demesi i visas detales, tuo labiau supratau, koks cia genialus zaidimas. Ir butinai rekomenduoju PS2 versija.