---

Toli gražu ne. Žmonės žvelgia į žaidimus kaip būdą smagiai praleisti laiką. Silent Hill 4 nėra smagus žaidimas, tai nemaloni, siaubą kelianti kankynė, bet būtent tuom ir žavinti. Žmonės nesupranta, kad žaidimo kūrėjai siekė būtent tokio dizaino, jie skuba žaisti ir nesupranta žaidimo mechanikų, kai viskas yra aiškiausiai paaiškinta pačiame žaidime. Reikia tik atkreipti dėmesį ir neskubėti.



Keista, nes čia bene patys lengviausi pasauliai žaidime. Water Prison turi cilindrinę struktūrą, ir beveik visiems aukštams galioja ta pati logika. Reikia skaityti raštelius, kad suprastum kaip išeiti iš to lygio. Paprasčiau, rodos, nebūna. Subway išvis linijinis pasaulis. Jei tau buvo sunku naviguoti šiuose pasauliuose, tai keista kaip nekilo sunkumų SH2 ar SH3 labirintuose, kur aklinoj tamsoj 1000 kartų sunkiau. Tarp kitko, ten dar žemėlapį kiekvienam lygiui rasti reikėdavo, kuomet SH4 smart Henry nusipiešia savo tau progresuojant.



Aš pirmąkart žaisdamas 14-kos metų viską lengvai skyriau, ir dar žaidžiau patį prasčiausią PC portą. Kodėl ir rekomendavau PS2 versiją, arba žaisti per emuliatorių, kur žaidimas atrodo ir skamba 10 kartų geriau. Jei tau čia buvo keblumų, tai kaip tada su SH2, kur kalėjime durys tiesiogine to žodžio prasme atrodė kaip sienų dalis? Taip siekiama suklaidinti žaidėją. Šie žaidimai ne pasivaikščiojimas, ir vien tai kad žiūrėjai YouTubėj kaip kažką pereiti, liūdina mane. Pirmus kartus viską įveikiau savarankiškai, nes neturėjau interneto. Visos problemos lengvai išsprendžiamos šiek tiek pagalvojus.



Tai tau nepatinka logiškas dizainas, kur reikia čiučiut pasukti galvą? Nenustebčiau, jei praeitus SH žaidei Easy puzzle sunkumais. :D


Varge, tu net nežinai kaip vaiduoklį paguldyti, kai Building Worlde viename pirmų kambarių randi prismeigtą kardu vaiduoklį... tu manai jis ten šiaip gulėjo, ar gal kūrėjai kartais tyčia padarė, kad gal... parodytų žaidėjams kaip tai veikia? Nežinau ant kiek žlibas turi būti, kad nesuprastum. Tereikia 1 kardo vienam vaiduokliui, o kardų žaidime 5. Rasti juos taipogi nėra sunku, užtenka truputį patyrinėti aplinkas.



Tai kvailokas principas. Aš pažaidžiu žaidimą keletą kartų, kad susidaryčiau tikslesnę nuomonę. Vienąkart pažaidus gali nepatikti, antrąkart, žiūrėk, visai gerai sueina. Taip jau būna.



Lygiai tas pats galioja ir žaidimams. Nematau kuo filmai skiriasi šiuo atžvilgiu. Jeigu suckini žaidime arba žaidi netinkamai, arba nesi tinkamo amžiaus kad suprastum kas kaip bei išgautum pilną malonumą, gali susijaukti potyrį sau pats. Tik va, filmą sau susijaukti gali nekreipdamas pakankamai dėmesio.



Su metais požiūris ir į tai gali pakisti.



Toli gražu ne. SH4 kiekvienas ginklas turi skirtingus chargus, vieni turi combo, kiti ne, vieni lūžta, kiti ne, SH4 ne vien bėgi linijiniu taku ir muši priešus, bet ir skaitai, narplioji galvosūkius ir tyrinėji aplinkas bei savo butą, kuris turi savo mechanikas vėliau žaidime. Žaidimas tau nuolat meta iššūkį ir lėtai paverčia tavo saugiausią vietą košmaru. Tuo tarpu, Alan Wake visą žaidimą A-Z bėgi, švieti, šaudai, patyrinėji dar, nėra mįslių. Iššūkis pristatomas tik priešų skaičiais ir jų sunkumais. SH4 priešų dizainai raiškiai skirtingi, kaip ir aplinkų, tuo tarpu AW visas veiksmas panašiai atrodančiuose miškuose, beveik visąlaik tamsoj, ir priešai visi beveik vienodi.



Nematau ką čia mėgt. Man patinka skambūs žaidimai su geru audio dizainu, kur pagal aiškų garsą gali atskirti koks priešas tavęs tyko, bet nematai jo, tik girdi (o tai kraupiau). Alan Wake tai visiškai nereikalinga, kai visąlaik girdi tą patį audio cue, ir neretai pats žaidimas tau slow-mo parodo visus priešus. Tai ne tik atima visą nenuspėjamumą, bet ir hand-holding gaunasi, kas man labai nepatinka. SH4 visas žaidimas tau nieko nesako, turi viską išsiaiškinti pats, ir jei kažkaip nesugebi (tikrai nesunku), kaltė tavo.



Tai jau tikriausiai kad nepameni. SH4 per visą žaidimą muzika nuolat keičiasi, priklausant nuo zonos, kurioje esi, ir ar priešai arti, ar ne. Yra ir keletas visiškai tylių vietų.



Šitas faktas man kelia kraupą. Niekaip nesuprantu kaip tavęs neįbaugino. Matyt dėmesys buvo kitur. :D Siūlyčiau pažaist dar kartą, tik naktį, vienam, su gerom ausinėm, ir normalią versiją, o ne crappy PC port.



Tai jau tikrai. Matosi, kad kiek atvirkščias žmogus esate, bent jau kas liečia potyrius su žaidimais. :D Aišku, SH1 bei Diablo 1 išimtys. Diablo ne tiek gąsdino, kiek protarpiais kėlė šiurpą (dėmesys į muziką ir kai kuriuos vaizdus).



PC filmukai su 15 FPS cap'u, garsas lievos kokybės, trūksta vaizdo efektų, nėra kai kurių hauntingų apartamente, bugai, pati grafika ne tokia spalvota, trūksta kontrasto ir panašiai. Žodžiu, eilinis PS2 portas. Aš dabar 4K žaidžiu per PCSX2, tai atrodo ir skamba wow. Tokia aukšta balsų kokybė, kad su ausinėm galima girdėti net kaip balso aktoriai kartais nuryja seiles prieš sekantį sakinį. Bet pas mane high quality garso įranga, kitaip nelabai išeis girdėt. :D

Asmeniškai kuo man SH4 labai išsiskyrė, tai kad nepaisant fakto, jog visas žaidimas praleidžiamas šviesoje, mane labiau išgąsdino nei bet kuris kitas SH žaidimas, kurie visi visiškoj tamsoj. Jei ir SH4 būtų sekęs tais pačiais žingsniais, nebūtų inovacijos, žingsnio kitur. Visi trys žaidimai turėjo beveik tas pačias mechanikas ir taisykles, tuo tarpu SH4 pakeitė daugiau, nei matosi iš pirmo žvilgsnio. Kuo daugiau kartų žaidžiau iš naujo, tuo labiau patiko, ir žaidžiant žaidimą, rodos, begalę kartų, atrandi vis kažką naujo - dar vienas didelis pliusas.